Gyvenimas emigracijoje: pilietiškumo pamokos.(3)

Nors savo paskutinį straipsnį emigracijos tema baigiau nedidele ironija lietuvių socialinės adaptacijos Jungtinėje Karalystėje galimybių atžvilgiu, visgi yra ir teigiamų gyvenimo užsienyje pusių, nes, kaip ir kiekviena tauta, turime tokių socio-kultūrinių aspektų mūsų charakteryje, kuriuos visai ne prošal kažkiek de-formuoti, pakeisti.

Nesename R.Sakadolskio interviu Delfi žiniose (2010.10.31), jis daug kalba apie visuomeniškumo ir pilietiškumo stoką, kaip vieną iš esminių problemų, galinčių paaiškinti lietuvių emigracijos mąstus ir bendrą negatyvią nuostatą valstybės atžvilgiu. Kaip ir dauguma šį klausimą nagrinėjančių visuomenės veikėjų, jis priskiria šią lietuvių tautos sąmoningumo spragą sovietinio laikotarpio padarytai žalai.

Taigi, būtų galima suploti rankomis ir bakstelėti pirštu į emigracijoje gyvenančius, išreiškiant džiaugsmą, kad daugumoje šalių, kuriose mūsų tautiečiai „pasistatė palapines“, pilietinio sąmoningumo lygis yra daug aukštesnis negu Lietuvoje, ir galimybė pagyventi ir apsišlifuoti kitose kultūrose praplės mūsų akiratį, suteiks naujų idėjų, suformuos daugiau pilietinio atsakingumo dorybių (bent jau taip traktuoja emigracijos privalumus nemaža dalis straipsnius komentavusiųjų).

Tam galima būtų pritarti ir kartu pasidžiaugti, jeigu ne vienas „bet“. Neseniai į Lietuvą atsikrausčiusio Jungtinės Karalystės banko Barclays pasirodymas spaudoje buvo sutiktas labai teigiamai, kai kurie autoriai net susiejo šį įvykį su emigracijos pozityviosiomis pusėmis, esą dabar Jungtinėje Karalystėję visokios patirties įgavę specialistai bus Barclays banko tiesiog graibstyte graibstomi. Tačiau tam, kad dirbti Barclays banko Lietuvos skyriuje, reikia visų pirma gyventi Lietuvoje. Kitaip užsieninės patirtys bei įgūdžiai yra nelabai kam pravartūs.

Taigi, argumentas, kad pasaulinė migracija yra visokeriopai naudingas ir sveikintinas dalykas gali būti legitymus tol, kol migracija nevirsta emigracija. Išvykę ir kitur šaknis suleidę tautiečiai nelabai kuo begali prisidėti prie Barclays Lietuva ar kitų ekonominių, politinių ir socialinių projektų įgyvendinimo. Jiems ir taip yra ką veikti svečioje šalyje. Šalia integracijos į svečias visuomenės, daugelis dar pasirenka naštą išlaikyti kiek galima daugiau lietuviškumo savo aplinkoje.
Antra vertus, tos pilietiškumo pamokos svečioje šalyje nėra jau tokios lengvos ir prieinamos.

Pavyzdžiui, džiugu matyti, kaip šiuo metu daugybė žmonių Anglijoje vaikšto rūbo atvartuose įsisegę plastmasinius aguonos žiedo lapelius. Kiekvienais metais vienuolikto mėnesio vienuoliktą dieną yra švenčiama „Poppy appeal“ diena, skirta pažymėti JK kariuomenės pasiekimus, nuopelnus ir vargus, ir surinkti lėšų nuo karo veiksmų nukentėjusiųjų karių gydymui bei restauracijai. Šią solidarumo dieną žmonės renkasi prie paminklų toje daugybėje karų, kuriuose dalyvavo Britų Imperija per savo hegemonijos dešimtmečius, kritusiems tautiečiams atminti. Kokiame Rytų Anglijos kaime vaikščiodamas be šio simbolio savojo rūbo atvarte, atrodai keistai, įtartinai. Tačiau realiu šio pilietinio solidarumo naratyvo dalyviu, dėl suprantamų priežasčių, tapti neišeina.

Taip yra su daugeliu vietinių bendruomenių pilietiškumą formuojančių praktikų – mes joms esame „goy“. Netgi tokia neatsiejama britų visuomenės dalis kaip labdara (labdaros organizacijų čia yra įsteigta kiekvienam gyvenimo atvejui), emigranto akiai nėra malonus vaizdas. Kodėl mes turime remti vargstančius britų šunis, kai mes ir taip nedaug uždirbame, o Lietuvoje mūsų sunkiai sutaupytų svarų sterlingų laukia skurstantys giminaičiai? Todėl ir šita praktika mes negalime pasinaudoti savo charakterio dorybiniam ugdymui pilietiškumo linkme.Taigi, realiai yra sunkoka pamatuoti kultūrinių mainų naudą. Gal būt, pilietiškumo ugdymo pamokų reikėtų ieškoti kitur.

Viena mano pažįstama, komentuodama pirmajį straipsnį, išsakė mintį, kuri dar sykį privertė mane susimąstyti apie mūsų tautos tam tikrus bruožus. Ji pasakė, kad nenorėtų iš važiuoti iš Lietuvos, tačiau jei bankrutuotų, tai nebeliktų kito kelio. Gal tai buvo netyčia išsprūdęs jos profesinio žodyno terminas, kuriuo ji tiesiog bandė nusakyti savo galimai sunkią finansinę padėtį. Tačiau gali būti, kad tai buvo ir simptomatinė, į daug platesnę problemą referuojanti mintis.

Antrojoje šios straipsnių serijos dalyje aš minėjau tris mano pastebėtas emigrantų kategorijas. Trečiajai kategorijai aš priskyriau ekonominės depresijos metu emigravusius žmonės, dažnai tai paties darbingiausio amžiaus žmonės, su šeimomis ir su didelėmis skolomis skandinaviškiems mūsų bankams. Ko gero būtent tokių, jau tapusių sunkmečio aukomis, žmonių šiandien ir yra didžiausias srautas. Nedariau jokio tyrimo, tačiau vien iš savo pažįstamų ir giminių rato galėčiau spėti, jog didele dalimi Lietuvoje dar laikosi ir neemigruoja tie žmonės, kurie ekonominio burbulo metu sugebėjo išmintingai elgtis su savo finansais, kurie nepasidavė kapitalizmo pagundoms nerti skolų stirton, tikintis, kad ekonomikos bumas bus amžinai. Kurie suprato, kad kitaip negu šaškių žaidime, gyvenime yra sunku „ iš šaškės į damkes“ šoktelėti.

Ekonominis bankrotas ištiko ne tik bankus, firmas, bet ir paprastus žmones, užliūliuotus įvairiomis vakarų kapitalizmo pasakomis apie meritokratijos begalines galimybes, asmeninės laimės imanentiškumą, bei verslo ir politikos lyderių neklystamumą. Šiems postulatams per dvidešimt valsybinės nepriklausomybės metų mes nesugebėjome, o gal ir negalėjome išsiugdyti imuniteto. Suveikus švytuoklės principui, mes metėmės nuo neturėjimo nedaug, iki noro turėti viską, turėti greitai ir turėti daug.

Vienas didžiausių paminklų tokiai mūsų pokomunistinės raidos istorijai stovi Klaipėdoje. Tai gyvenamųjų namų rajonas netoli Klaipėdos Universitetinės (buvusios Miesto) ligoninės, susiformavęs perestrojkos, pirmaisiais nepriklausomybės ir net vėlesniais metais. Dauguma šių namų galėtų nesunkiai sutalpinti nedidelį mėsos fabrikėlį ar pieno perdirbimo cechą. Kai kurie primena bažnyčias, kiti neskoningai suręstas neo-dvarponių rezidencijas. Daugelis jų vėliau stovėjo nebaigti, apleisti, negyvenami, kai kuriuose nesunkiai apsigyveno po 3-4 šeimas. Tokių namų šildymo kainos lengvai galėjo pranokti paprasto piliečio mėnesio algą.

Laisvės ir gundančiai lengvai prieinamų pinigų (banko paskolų forma) azartas vėl pagavo tautą pastaraisiais ekonominio kilstelėjimo metais. Ir vėl buvo daromos tos pačios klaidos, vėl suveikė švytuoklė. Tačiau skirtumas tarp anų metų ir naujosios krizės yra tame, kad tada žmonės statėsi ne iš paskolų, o iš infliacijos padarinių, naudodamiesi vis dar atviromis besiformuojančios Lietuvos Respublikos sienomis, per kurias buvo galima gabenti siuvimo mašinas pardavimui į Maskvos turgų ir taip užsidirbti sąlyginai neblogus pinigus.

Užsidarius sienoms ir suvaldžius infliaciją šios galimybės baigėsi, tačiau blogiausia, kas galėjo atsitikti tokio privataus namo savininkui, tai žiemą reikėdavo užkalti plėvele dviejų viršutinių aukštų langus, apkamšyti duris ir gyventi pirmajame, šildantis greitomis senolio sumūrytą krosnele. Tačiau dabar, sumažėjus pajamoms ir nebeišsimokant už visas išperkamosios nuomos būdu įgytas gėrybes ir būsto paskolas, žmones ima persekioti, kaip kokie blogio imperijos archangelai, anstoliai.

Tie būtini kapitalizmo atributai (antstoliai) ėmė tarnauti kaip labai aiški visuomenės takoskyra – vieni gali turėti, tačiau iš kitų atimama. Neturiu jokių abejonių, kad šios vis labiau nepriklausomos institucijos palaipsnis įsigalėjimas Lietuvoje pažymėjo naują epochą visuomenės raidoje, epochą, kurioje, pavargę nuo priverstinės kolektyvizacijos, Lietuvos žmonės galėjo pagaliau daryti savo individualias klaidas, priimti savo neteisingus sprendimus, ir, be abejo, patys mokėti už tas padarytas klaidas. Tačiau, analizuojant šią situaciją, man kyla abejonių, ar patys žmonės suvokė šios naujos epochos svarbą, ar jie sugebėjo įvertinti tuos pavojaus ženklus kuriuos sudėliojo tokių kontorų sparčiai auganti šlovė bei reputacija?

Daugybės žmonių liudijimai Lietuvoje praradusių firmą, namą, butą, automobilį, kitokį turtą kalba patys už save. Nemokėjome skaityti pavojaus ženklų. Fiskaline drausme nepasižymėjo nei valstybė, nei verslas, nei paprasti žmonės. Atsidūrėme gilioje duobėje. Be abejo, ne mes vieni ten atsidūrėme. Net tokie kapitalizmo veteranai, kaip JAV nugarmėjo giliai, nusitempdami paskui save didžiają dalį laissez faire kapitalizmo sandraugos.

Per pastaruosisu kelis mėnesius Jungtinės Karalystės dienraštis The Guardian išspausdino keletą istorijų žmonių, kurie nukentėjo nuo ekonominės krizės JAV. Vienas pasakojimų buvo apie vidutinio amžiaus moterį, kuri netekus darbo, palaipsniui neteko ir namo, automobilio, o baigiantis numatytos bedarbio pašalpos terminui, ji nebebūtų įstengusi gyventi net tame pigiame motelyje, kuriame ji davė šį interviu. Negalėdama kelis mėnesius rasti jokio darbo, ji ėmė mąstyti apie gręsiantį gyvenimą po tiltu. Kitas pasakojimas buvo apie šeimą, kurioje abiems maitintojams netekus darbo, jų būtis nuriedėjo žemyn ta pačia nuokalne. Juos išgelbėjo vaikai, šiaip ne taip kažkuriame JAV užkampyje jiems atsirado nedidelė vieta šeimų prieglaudoje, kurioje jie galėjo laikyti kelis būtiniausius daiktus ir pernakvoti. Tokių istorijų, kaip tvirtino patys liudininkai ir dienraščio žurnalistai, yra dešimtys tūkstančių.

Gal vienas kitas su politine Šiaurės Amerikos žemyno geografija susipažinęs amerikietis ir patraukė Kanadon laimės ieškoti. Tačiau esu įsitikinęs, jog absoliuti dauguma tokion bėdon patekusių amerikiečių šia galimybė negalėjo arba nenorėjo pasinaudoti. Skirtingai nuo Europos Sąjungos A8 šalių (t.y. ir Lietuvos) tokioj pačioj situacijoj atsidūrę amerikiečiai neturi turtingesnio pusbrolio, pas kurį galėtų taip laisvai praleisti tuos gūdžius ekonominės depresijos vakarus. Be to, negi įmanoma patikėti, jog dėl savo rinktų prezidento ir kitos vyresnybės veiksmų, privedusių šalį prie tokios krizės ir tokio masinio paprastų žmoniu bankroto tuoj tuoj turėtų prasidėti masinė emigracija iš JAV? Vargu ar toks scenarijus įmanomas.

Istorikas, filosofas, aktyvistas Howardas Zinnas yra pasakęs, „Aš esu įsitikinęs istorijos lankstumu, netikėtumų galimybe, ir žmonių veiklumo svarba keičiant tai, ką atrodo neįmanoma pakeisti.“Aš pats niekada nebuvau euroskeptikas, tačiau argumento dėlei pabūsiu, ir pasakysiu, kad ko gero ES dėka Lietuva prarado istorinę galimybę išmokti tikrą, realią, ne knyginę ar skolintą, pilietiškumo pamoką. Kas žino, gal, neturėdami galimybės pabėgti nuo savo ekonominių, politinių, socialinių sprendimų pasekmių, mes šiandien būtume kitokie?

Tai, žinoma, retorinis klausimas, o šiaip dauguma emigrantų turėtų džiaugtis, kad N.Sarkozy pasirinko savo rinkimų kampanijos parodomajai deportacijai tik vieną etninę grupę,. Nors Jungtinės Karalystės laisvą dangų temdančios idėjos apriboti darbo neturinčių A8 šalių emigrantų rezidenciją jos teritorijoje taip pat verčia pasvarstyti gyvenimo svečioje šalyje privalumus...